Kaip išvengti vaikų priklausomybės nuo ekranų?

Klinikinės vaikų psichologijos specialistė Dr. Elizabeth Kilbey, konsultuojanti šeimas, dažnai susiduria su šiuolaikinių vaikų problemomis, kurios kyla dėl to, kad vaikai vis daugiau laiko praleidžia prie ekranų. Pasaulyje apie šią problemą jau yra plačiai kalbama ir netgi steigiamos pradinės mokyklos ir stovyklos, kuriose griežtai draudžiama naudotis internetu. Lietuvoje taip pat yra stovykla „Pažink save“, kurios tikslas – atplėšti vaikus nuo technologijų.

Kodėl svarbu atitraukti vaiką nuo ekranų?

„Pažink save“ stovyklų vadovai vis dažniau susiduria su vaikų priklausomybe nuo skaitmeninių technologijų ir kompiuterinių žaidimų. Vaikai visur nori nešiotis savo telefonus ir maigyti juos, vietoje įsitraukimo į veiklą. Todėl stovyklos organizatoriai griežtai draudžia vaikams naudotis telefonais renginio dienos metu.

Mokslininkai sutinka, kad technologijų naudojimas virsta rimtu iššūkiu jaunajai kartai. Išanalizavus 136 tyrimų rezultatus, kuriuose dalyvavo per 130 000 dalyvių, išaiškėjo, kad vaizdo žaidimai gali sukelti agresyvų elgesį, empatijos trūkumą ir lemti mažiau bendruomenišką elgesį.

Dr. E. Kilbey savo knygoje „Vaikystė tarp ekranų“ aprašo daug atvejų iš savo darbo patirites, kai ekranai neigiamai veikė vaikų psichologinę būseną. Viena istorija nutiko su 10 metų mergaite Elze. Tėvai atvedė ją pas psichologę, nes Elzė tapo labai nerimastinga, nuolat saugojosi ir kažko bijojo. Nors anksčiau elgėsi įprastai, tačiau paskutinius kelis mėnesius ji bijodavo atsiskirti nuo mamos ir viena eiti į mokyklą, namuose pastoviai uždarinėdavo langus ir duris. Tėvams sakydavo, bijanti, kad kiti žmonės įsiverš į namus.

Per psichoterapijos pokalbius mergaitė kurį laiką tylėjo ir negalėjo paaiškinti savo nerimo priežasties. Per tolesnius pokalbius netikėtai buvo užsiminta apie kompiuterinius žaidimus. Mergaitė papasakojo, kad žaisdavo savo telefone žaidimus, kurie buvo leidžiami jos amžiaus vaikams. Vieną kartą, netikėtai iššoko langas su naujo žaidimo bandomąja versija. Jis buvo skirtas vyresniems vaikams, bet kadangi klasiokai kalbėjo apie jį, Elzė nusprendė išbandyti. Žaidimas buvo geros kokybės, vaizdai atrodė labai tikroviškai. Pagrindiniai žaidimo dalyviai buvo zombiai. Mergaitė pasakojo, kad paniškai išsigando kai ją „suvalgė“ zombis, o kitoje žaidimo situacijoje jis netikėtai nukrito tiesiai iš dangaus. Nuo to laiko Elzė siaubingai bijojo, kad žaidime esančios situacijos nepasikartotų realybėje.

Daug laiko kalbantis su vaiku, galiausiai pavyko ją įtikinti, kad žaidimas yra fantazijos vaisius ir su realybe niekaip nesusijęs. Kai Elzė tai suprato, baimės pamažu traukėsi.

Mažesni vaikai sunkiau skiria fantaziją nuo realybės

Neseniai buvo atliktas tyrimas, kurį galima pavadinti „Žaidimo perkėlimo fenomenu“ (ŽPF). Tai reiškia, kad žaidėjai painioja įvykius realiame gyvenime su įvykiais kompiuteriniuose žaidimuose. Tyrime dalyvavo 160 dalyvių ir paaiškėjo, kad visi žaidėjai, kurių amžius nuo 15-20 metų kažkada buvo patyrę ŽPF – jie negalėdavo sustabdyti minčių apie žaidimą, galvojo, kad jame patirti įvykiai nutiks realybėje ar painiodavo įvykius gyvenime su nutikusiais virtualiame pasaulyje.

Kilbey sako, jog norint išvengti ŽPF efekto, svarbu laikytis amžiaus cenzo, nes mažesni vaikai nėra tokie brandūs, kad atskirtų realybę nuo fantazijos ir tai akivaizdu Elzės istorijoje. Kartais ši problema iškyla kai šeimoje yra vyresni broliukai ar sesutės ir mažesnieji nori išbandyti vyresniųjų žaidimus. Tėvai neturėtų to leisti, nes latentinio amžiaus (4-11 metų) vaikų smegenys intensyviai formuojasi, jų mąstymas nėra toks brandus ir pamatyti vaizdai gali sukelti agresiją ar didelę baimę ir nesaugumo jausmą.

Kaip spręsti problemas?

Svarbu įvesti griežtas taisykles, atitinkančias vaiko amžių: kokius žaidimus jis gali žaisti, pagal savo amžių ir kiek laiko jis gali praleisti prie ekranų. Kartais vaikai gali priešintis taisyklėms, sukeldami isterijas, tačiau tėvai neturi pasiduoti provokacijoms.

a) Laiko apribojimai

Štai keli būdai, padėsiantys apriboti laiką, leidžiamą prie ekranų:

1. Namuose galima turėti du maršrutizatorius – vieną vaikams ir vieną tėvams. Vaikams skirtas maršrutizatorius išsijungia 18.30. Kai vaikai žino, jog taip nutiks, nebekyla ginčų.
2. Egzistuoja programėlės, padedančios tėvams nustatyti ekranui skirtą laiką, tokios kaip „Time Lock“, Screen Time“, „Screen Limit“, „OurPact“.

Tėvams reikėtų žinoti, kad visos priemonės apriboti laiką yra tik papildomos, sustiprinančios tėvų autoritetą, tačiau visa atsakomybė vis tiek lieka tėvams.

b) Tėvų pavyzdys

Vaikai kopijuoja tėvų elgesį, todėl norint, kad jie būtų mažiau palinkę prie ekranų, tėvai galėtų rodyti pavyzdį. Kelios galimybės kaip sumažinti interneto naudojimą:

1. 1. Atraskite vietą, kurioje nesinaudosite mobiliaisiais įrenginiais ir internetu. Šioje vietoje susirinkite visa šeima žaisti stalo žaidimus, bendrauti, skaityti knygas ar gerti arbatą.
   2. Valgio metu nenaudokite telefonų ir kompiuterių.
   3. Vieną dieną paskirkite poilsiui be skaitmeninių technologijų.
   4. Išjunkite visus nesvarbius pranešimus, kad jūsų telefonas kuo mažiau pypsėtų.
   5. Miegamajame nelaikykite telefonų, įsigykite žadintuvą. Susitarkite šeimoje, kad einant miegoti visus telefonus sudėsite į stalčių ar į kokią kitą vietą.

c) Įdomi, įtraukianti veikla

Pasak stovyklos „Pažink save“ vadovų, vienas iš svarbiausių veiksnių, vaikams padedančių atitrūkti nuo ekranų, yra įdomi veikla.  Vaikam reikalingas judesys, sportas, aktyvūs žaidimai. Jie padeda formuoti taisyklingą vaikų kaulų ir raumenų struktūrą. Kad vaikai įsitrauktų į aktyvų poilsį, vienas pagrindinių motyvų yra įdomi veikla, pavyzdžiui, riedlenčių sportas ar aikido – kovos meno užsiėmimai. Stovyklos organizatoriai sako, kad šie užsiėmimai susilaukia didelio vaikų įsitraukimo ir vėliau netgi tampa sudėtinga juos „nukrapštyti“ nuo riedlenčių. Taip pat svarbūs yra kūrybiniai užsiėmimai, kurie lavina vaikų kūrybinį mąstymą, bendravimo ir socialinius įgūdžius.

Vaikai neišvengs susidūrimo su naujausiomis technologijomis ir neįmanoma jų visiškai apriboti. Reikia atkreipti dėmesį, jeigu tai tampa priklausomybe ir tokiu atveju, padėti vakams įsitraukti į aktyvų, realų pasaulį.

Straipsnį skaitykite delfi.lt

Parengė Vitalija Paulauskaitė